Jungtys yra elektromechaniniai komponentai, naudojami elektros grandinėms sujungti; todėl renkantis pirmiausia atsižvelgiama į jų elektrinius parametrus.
Nominali įtampa
Taip pat žinomas kaip darbinė įtampa, šis parametras pirmiausia priklauso nuo naudojamų izoliacinių medžiagų ir atstumo tarp kontaktų porų. Kai kurie komponentai arba įrenginiai gali neatlikti numatytų funkcijų, jei jie naudojami žemesnėje nei vardinėje įtampoje. Praktiškai jungties vardinė įtampa turėtų būti suprantama kaip didžiausia gamintojo rekomenduojama darbinė įtampa. Iš esmės jungtys veikia normaliai, kai įtampa yra mažesnė už vardinę vertę. Autorius nori pasirinkti vardinę įtampą pagal jungties atsparumo įtampą (dielektrinį stiprumą), taip pat atsižvelgdamas į eksploatavimo aplinką ir saugos reikalavimus. Kitaip tariant, jungtis, turinti tam tikrą atsparumo įtampą, gali būti naudojama esant skirtingoms maksimalioms darbinėms įtampoms, atsižvelgiant į aplinkos ir saugos standartus – tai metodas, kuris puikiai dera su realaus pasaulio naudojimu.
Nominali srovė
Taip pat žinomas kaip darbo srovė. Kaip ir vardinė įtampa, jungtys paprastai veikia normaliai esant srovėms, mažesnėms už vardinę vertę. Projektavimo proceso metu nominalios srovės reikalavimai tenkinami taikant šiluminį projektavimą; kontaktų poromis tekant srovei, dėl laidininko varžos ir kontaktinės varžos susidaro šiluma. Jei šiluma viršija tam tikrą ribą, ji gali pažeisti izoliaciją ir suminkštėti kontaktinio paviršiaus danga, o tai gali sukelti gedimą. Todėl vardinės srovės ribojimas iš esmės yra užtikrinti, kad vidinės temperatūros kilimas neviršytų projektinės ribos. Pagrindinis atrankos aspektas yra tai, kad kelių kontaktų jungčių vardinė srovė turi būti sumažinta. Tai ypač svarbu didelės srovės programose; pavyzdžiui, 3,5 mm skersmens kontaktų poros vardinė srovė paprastai yra 50 A, tačiau 5 kontaktų konfigūracijoje ji turi būti sumažinta 33%, todėl vardinė srovė yra tik 38 A vienam kontaktui. Kuo didesnis kaiščių skaičius, tuo reikšmingesnis sumažinimas.
Kontaktinis pasipriešinimas
Kontaktinė varža reiškia varžą, susidariusią sąsajoje, kurioje susitinka du laidžiai elementai. Renkantis reikia atkreipti dėmesį į du dalykus: pirma, nurodyta kontaktinės varžos vertė iš tikrųjų reiškia kontaktų poros varžą, kuri apima ir sąsajos kontakto varžą, ir pačių laidininkų varžą. Kadangi laidininko varža paprastai yra maža, bendra kontaktų poros varža daugelyje techninių specifikacijų dažnai vadinama tiesiog „kontaktine varža“. Antra, grandinėms, apdorojančioms mažus signalus, svarbu atkreipti dėmesį į sąlygas, kuriomis buvo išmatuota nurodyta kontaktinė varža. Kontaktiniai paviršiai dažnai kaupia oksidų sluoksnius, alyvą ar kitus teršalus, sukurdami „plėvelės atsparumą“ tarp besiliejančių paviršių. Didėjant šios plėvelės storiui, atsparumas sparčiai didėja, o tai efektyviai paverčia plėvelę prastu laidininku. Tačiau ši plėvelė gali patirti mechaninį gedimą esant dideliam kontaktiniam slėgiui arba elektriniam gedimui esant aukštai įtampai ir didelei srovei. Kai kuriose kompaktiškose jungtyse, kuriose kontaktinis slėgis yra labai mažas, o veikimo sąlygos apima tik miliamperų (mA) ir milivoltų (mV) lygius, plėvelės varža gali nesuirti, o tai gali trukdyti perduoti elektrinį signalą. "Kontaktinės varžos-milivolto metodas" - viena iš bandymų procedūrų, aprašytų GB5095 standarte (*Pagrindinės elektroninės įrangos elektromechaninių komponentų bandymo procedūros ir matavimo metodai*) - nurodo, kad norint išvengti izoliacinių plėvelių skilimo ant kontaktų, kintamosios srovės atjungimo grandinė neturi viršyti kintamosios srovės grandinės. 20 mV, o bandymo srovė (DC arba AC) neturi viršyti 100 mA.
Ekranavimas
Šiuolaikinėje elektros ir elektroninėje įrangoje didėjantis komponentų tankis ir didėjanti jų funkcijų tarpusavio priklausomybė reikalauja griežtos elektromagnetinių trukdžių kontrolės. Todėl jungtys dažnai yra uždarytos metaliniuose korpusuose, kad būtų išvengta vidinės elektromagnetinės energijos spinduliavimo arba blokuoti išorinių elektromagnetinių laukų trikdžius. Esant žemiems dažniams, tik magnetinės medžiagos užtikrina veiksmingą apsaugą nuo magnetinių laukų. Tokiais atvejais metalinio korpuso elektriniam tęstinumui taikomi specialūs reikalavimai, susiję su paties korpuso kontaktine varža.